Mūsų autobusas atvyko į Portą, į remontuojamą autobusų stotį. Ten nebuvo jokių ženklų, kurie nurodytų kryptį, kur eiti toliau, tikriausiai dėl remonto. Mūsų hostelio instrukcijos patarė važiuoti metro. Taigi informacijoje draugė paklausė, kur rasti stotelę. Bet mums atsakė portugališka greitakalbe, nieko nesupratome, bet iš gestų numanėme, kad reikia išeiti laukan, po to dešinėn, tada žemyn... Uch!! Laikėmės šių nurodymų, bet laiptų nebuvo ten, kur jie turėjo būti. Dairėmės aplink, bandydami rasti kokį nors ženklą, nurodantį, kur yra metro, bet nieko tokio aplink nebuvo.
Paklausėme praeivio, jis nurodė pasukti už kampo, kiek paėjėti, o tada nusileisti laiptais žemyn. Paklausėme ir spėkit ką... ten nebuvo laiptų! Dar kartą klausimas praeiviui, dar kartą jokių laiptų jo nurodytoje vietoje... Gerokai suerzino, tada mes prikibome prie vietinio policininko. Ačiū dievui, bent jau jis galėjo mums padėti. Pagaliau radome metro! Tai užtruko tik pusantros valandos! Išsekę nuo lagaminų tampymo, visai nesužavėti Porto nepritaikymu turistams nusivilkome į metro ir važiavome į savo hostelį.
Black and white hostelis yra įsikūręs už miesto, aplink tik namai ir metro stotelė, daugiau nieko. Taigi ši vieta graži ir rami, bet siaubingai nepatogi, nes šalia nei restoranų, nei parduotuvių. Pats hostelis švarus ir gražus su fantastiškais piešiniais ant sienų ir moderniu įdomiu dekoru. Jie taip pat turi mielą šuniuką. Deja, šuniukas yra draugiškiausias personalo narys... Darbuotojai nuolat būdavo šalia savo svečių. Personalas gyvena čia, viršutiniame aukšte, taigi nuolatos tave stebi, kol naudojiesi „jų namais“. Jų virtuvė yra tavo virtuvė. Jų vonia yra tavo vonia. Vieta, kur saugomi tavo lagaminai, yra jų MIEGAMASIS! Draugė vieną rytą to nežinodama norėjo kai ką pasiimti iš lagamino, o savininkė stovėjo ten su chalatu. Nekoks įspūdis! Bet šuniukas buvo mielas...
Kadangi Porto turėjome mažai laiko ir norėjome pasprukti nuo įkyrių hostelio savininkų, iškart patraukėme į miestą. Buvo išbadėję, todėl turguje nusipirkome duonos ir sūrio. Sūris buvo skanus ir pigus. Duona buvo sunki kaip plyta, mes paprašėme 4 riekelių juodos duonos ir kai ją pasvėrė, susidarė apie pusė kg. Ji buvo skani ir sultinga. Sėdėjome ant suoliuko gatvėje ir stebėjome senovinio stiliaus pastatus.
Nuėjome į traukinių stotį nusipirkti bilietų sekančiai kelionei ir apžiūrėjome nuostabias stoties sienas.
Kadangi skaitėme, kad geriausi miesto vaizdai atsiveria iš bažnyčios ant kalvos, nuėjome ten. Vaizdai, kuriuos pamatėme, buvo tikrai įsimintini. Žvelgdami virš miesto matėme siauras vingiuotas gatveles, aukštus siaurus pastatus, besiglaudžiančius vieną prie kito ant stačių kalvų, ir ramų uostą vakaro migloje.
Tuomet autobusu nuvykome į uosto rajoną, kur buvo įsikūręs Porto vyno muziejus. Deja, atidarymo valandos, kurias sužinojome turizmo informacijos centre, buvo neteisingos ir 17.30, kai atvykome, muziejus jau buvo uždarytas. Nenorėjome, kad apsilankymas čia praeitų veltui, todėl pasivaikščiojome prie uosto gėrėdamiesi nakties vaizdais. Prie upės matėme garsių Porto vyno rusių, garsinančių šį regioną, pavadinimus.
Grįžome į Black and White hostelį ir stebimi darbuotojų pasigaminome vakarienę jų virtuvėje ir nuėjome miegoti.
Kitą dieną dar kartą pabandėme aplankyti vyno muziejų, vėl nuvykome autobusu į uosto rajoną ir nepatikėsit, bet jis vėl buvo uždarytas... Pasirodo jis dirbo tik porą valandų per dieną. Nenorėjome daugiau gaišti laiko dėl to muziejaus, o Portas dar kartą įrodė esąs nelabai draugiškas miestas turistams.
Nusprendėme nueiti paragauti tikro Porto vyno, taigi perėjome į kitą upės pusę. Aplink metėme daug laiptų, kurie šiame mieste laikomi „gatvėmis“, ir daug gražių senovinių pastatų.
Perėjome tiltą per Douro upę, skiriančią Porto ir Vila Nova de Gaia miestus, ir turėjome priimti sunkų sprendimą: kurią vynine aplankyti? Buvo tiek daug iš ko rinktis. Į kai kurias būtų reikėję ilgai lipti į statų kalną, taigi apsiribojome tomis, kurios buvo gana arti. Vaizdingomis vietovėmis nukeliavome į Sandeman vyno rūsį. Nuo čia vaizdas savo grožiu galėjo drąsiai konkuruoti su matytais nuo bažnyčios praėjusią dieną. Sandeman užsisakėme bilietus į angliškai vedamą ekskursiją ir išėjome paieškoti kito vyno rūsio, kur galėtume pamatyti ką nors įdomaus, kol lauksime ekskursijos.
Calem buvo sekantis vyno rūsys, taigi pabandėme užsukti ten. Čia mums pavyko įsipaišyti į ekskursiją, kuri turėjo prasidėti vos už kelių minučių. Mūsų gidas pasakojo, kaip vynas gaminamas, aiškino skirtumus tarp vynų (esmė ta, kad fermentavimosi procesas sustabdomas anksti pridedant cukraus ir tada vynas brandinamas, priešingai nei įprasto vyno gamyboje, kur vynas fermentuojasi ilgiau). Douro regionas šiaurės Portugalijoje yra idealiausia vieta pasaulyje gaminti Porto vynus. Nuėjome apžiūrėti rūsių, kur laikomas Porto vynas. Mūsų gidas taip aistringai pasakojo apie vyną, kad tai buvo iš tiesų nuostabi ekskursija. Pabaigoje mums pasiūlė paragauti Calem Porto vynų. Galėjome pasirinkti, kokių norėjome. Niekada anksčiau nebuvau didelis tokio vyno gerbėjas, bet ši ekskursija viską pakeitė. Vyno degustavimas iš tiesų buvo pilnų vyno taurių gėrimas. Padėkojome gidui, nusipirkome kelis butelius vyno ir nuėjome į ekskursiją į Sandeman.
Stengėmės atrodyti visiškai blaivūs ir neišsiduoti, kad ką tik buvome kitame vyno rūsyje. Mūsų gidas buvo apsirengęs labai įdomiai, šiek tiek panašiai į Zoro... Ši ekskursija buvo panaši į praėjusią, bet labiau komercinė ir reklamuojanti jų prekės ženklą. Vynas, kurį ragavome čia, neprilygo ragautam Calem.
Grįžome atgal per upę, papietavome restorane. Vėliau grįžome į hostelį pailsėti. Laukė naktinio miesto gyvenimo išbandymas ir dar viena diena Porte.