Į Norvegiją kėliausi keltu iš Danijos. Į Norvegijos miestą Bergeną plaukėm 18 valandų. Kelte buvo uždara patalpa, kurioje iš anksto turėjome užsisakę vietas, panašias į tas, kur būna lėktuve. Tačiau jas apžiūrėję nusprendėme įsitaisyti ant denio ir leisti laiką saulės atokaitoje. Pirmoje kelionės dalyje matėsi tik nesibaigianti jūra, bet vaizdai ėmė darytis įdomesni, kai sustojome Stavangeryje. Nors buvome ten visai prieš vidurnaktį, buvo dar gana šviesu ir galėjome įžiūrėti raudonus medinius namus pakrantėje, kol vėl išplaukėme į atvirą jūrą ir pajudėjome toliau į šiaurę.
Valandos bėgo lėtai, mums nepavyko užmigti savo vietose ir mes gailėjomės, kad nesusimokėjome už brangią kajutę. Prašvito 4 ryto ir vaizdai aplink vėl pasikeitė, aplink atsirado daugybė mažų salelių, dauguma negyvenamos, uolėtos, kitos didesnės su vienišais mediniais namai, atrodančiais nuostabiais kylant saulei. Kuo labiau artėjome prie Bergeno, tuo daugiau salelių matėsi aplink. 8 val. ryto atvykome į Bergeną ir nelijo – pasitaikė viena iš 40 dienų per metus, kuomet šiame mieste nelyja.
Mes išvažiavome iš kelto ir sugebėjome pasiklysti painiuose keliuose aplink Bergeną, kol stengėmės surasti kempinga, kuriame ketinome praleisti pirmas kelias dienas. Po šiek tiek ašarų, pykčio priepuolių, važiavimo tuo pačiu 8 km tuneliu tris kartus ir dviejų apsilankymų autobusų stotyje, pagaliau išsiaiškinome, kur reikia važiuoti, bet... kempingas buvo pilnas. Ne pati geriausia pradžia. Visiškai sutrikę mes išvažiavome iš Bergeno ieškodami vietos pailsėti ir pergalvoti savo maršrutą. Sustojome stovyklavietėje šalia gražaus fiordo.
Įsitaisėme ten visai parai, išsimiegojome ir pajudėjome Flamo link, kur apsistojome penkioms naktims. Pirmas tikras Norvegijos skonis – peizažas fantastiškas. Traukiniu keliavome pro nuostabius krioklius, vaizdingus kaimelius. Traukinys trumpam sustojo prie vieno didžiausių krioklių. Didžiulė vandens srovė krito tiesiai žemyn priešais mus. Nepamirštamas vaizdas.
Flame išplaukėme apžiūrėti fiordų. Mums davė gelbėjimosi lemenęs, kailines kepures ir pirštines, nors švietė karšta saulė. Mes stebėjomės gal kelionės organizatoriai bando iš mūsų pasityčioti... Tačiau kai atsidūrėme vandenyje, pasidarė akivaizdu, kam mums viso to reikėjo – kalnų šešėlyje greitai plaukiant buvo labai šalta. Sustojome prie apleistų ūkių, kurie atrodė nepriekaištingai, gidas paaiškino, kad nors tradicinis ūkininkavimas čia nebegyvuoja, šeimos išlaiko pastatus ir naudoja juos kaip vasarnamius.
Vėliau išvykome iš Flamo per Laerdalio tunelį, kuris buvo 24 km ilgio ir aš pradėjau jaustis klaustrofobiškai. Padarėme nedideli lankstą ir sustojome prie Borgundo bažnyčios ir tuomet nuskubėjome į šiaurę link Jostedalio – didžiausio Norvegijos ledyno. Mes pasiekėme Nigardsbreen ledyno šiaurinę dalį ir važiavome palei upę, ištekančią iš jo – savotiškos spalvos čiurlenantį vandenį. Apsistojome vienišoje apleistoje stovyklavietėje Ledyno nacionalinio parko pradžioje ir keliavome 5 km iki ledyno krašto. Matėme žmones, susirišusius virvėmis, kopiančius į viršūnę, bet mums pakako ir 5 km žygio. Šaltis nuo ledyno ir gresiantis lietus parginė mus atgal į stovyklavietę.
Norvegijoje keltai yra svarbi infrastruktūros dalis, kelias staiga tiesiog baigėsi ir mes sėdome į keltą, plaukiantį į Balestrandą, naktį apsistojantį prie Sogne fiordo. Mūsų kelionė po Norvegiją buvo įtakojama informacijos apie sustojimo vietas trūkumo. Norėjome minimizuoti naudojimasis kempingais, nes jie buvo labai brangūs.
Tuomet mes nuvykome tolyn į šiaurę, į Alesundą vakarinėje pakrantėje – miestą, pilną Art Nouveau stiliaus architektūros ir milžiniškų kruizinių laivų. Toliau aplankėme Andalsnes miestą. Tuo metu užėjo baisi liūtis ir užgožė visus fantastiškus vaizdus, bet vakare galėjome grožėtis vaizdingu išsigiedrijusiu dangumi.
Jau buvome nuvykę į šiaurę taip toli kaip planavome, todėl vėl pasukome į pietus, kur teko važiuoti dvejais baisiausiais Norvegijos keliais – Trolių ir Erelių. Tiesą sakant, nebuvo taip blogai kaip tikėjomės ir, nors kai kurios vietos buvo labai siauros su staigiais posūkiais ir stačiais pakilimais, mums pavyko sėkmingai atvykti į Geirangerį. Jei jums kada pasitaikys proga važiuoti šiais keliais, nepraleiskite progos, nes vaizdai tiesiog nepakartojami.
Geirangeryje, fiordo pakraštyje, mes sėdome į baidares ir išplaukėme pasiplaukioti. Po septynių valandų, kai grįžinėjome, oras dramatiškai pablogėjo ir mes turėjome kovoti su vėju ir lietumi. Bangos pakilo ir likus maždaug 2 km iki tikslo, mes susimąstėme, ar nebus greičiau išlipti į krantą ir nusinešti baidarę keliu. Mes taip ir padarėme, grįžome išsekę... Visą naktį siautėjo vėjas ir lietus. Kitos dienos vakarą vandenyje pastebėjome keistos formos objektą, kuris per žiūronus panašėjo į ruonį, bet paaiškėjo, kad tai tik ūdra, kuri išlipo į krantą tiesiai priešais mus su žuvimi nasruose nekreipdama dėmesio nei į mus, nei į žuvėdras, besikesinančias atimti grobį.
Galutinė stotelė Norvegijoje, žinoma, buvo Oslas, kur mes praleidome kelias dienas važinėdami dviračiu ir apžiūrinėdami miestą.
Keliauti po Norvegiją buvo tikras iššūkis ir nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik keliauti keltais, kai keliai staiga baigdavosi. Pridėkime labai dideles pragyvenimo išlaidas ir gausime rezultatą – tris nuostabių atostogų savaites, kurios kainavo žvėriškus pinigus. Bet šalis tokia graži, kad ji verta visų pastangų ir pinigų.