Man teko lankytis šalyje, kuri tarp lietuvių turistų nelabai populiari – Kanadoje. Aprašysiu savo apsilankymą Toronte.
Į miestą atvykau vėlai, jau beveik vidurnaktį, todėl nuėjau tiesiai į hostelį.
Toronte turėjau tik dvi dienas ir viena iš jų, žinoma, buvo skirta netoliese esantiems Niagaros kriokliams. Taigi kai pabudau pirmą rytą didžiausiame Kanados mieste, buvau pasiruošęs ilgai kelionių pėsčiomis dienai. Pirmiausiai nuėjau papusryčiauti. Tuomet šiek tiek apžiūrėjau senamiestį ir pavaikščiojau aplink Šv. Lawrence turgų bei sniegu padengta Ontario ežerio pakrante.
Tuomet patraukiau į centrą pasižiūrėti CN bokšto, kuris yra aukščiausias pastatas Šiaurės Amerikoje. Į viršų nesikėliau, nes debesys buvo žemai ir per juos būčiau nieko nematęs, o įėjimas gana brangus. Toliau tyrinėjau miesto centrą: pamačiau senąją ir naująją miesto rotušes, čiuožykla, Ontario vyriausybės pastatą, universitetą. Pakilau iki Casa Loma pilies, o tuomet žemyn vėl į miesto centrą – į Yonge Dundas aikštę.
Po to pasijaučiau gerokai pavargęs ir grįžau į hostelį kelioms valandoms pailsėti prieš eidamas į miestą pietų. Vakare ėjau sniegu padengtomis gatvėmis ir stebėjau gražius kalėdinius papuošimus, taip pat čiuožėjus ant ledo šalia rotušės (o kanadiečiai tikrai moka čiuožinėti pačiūžomis).
Kitą rytą atsikėliau anksti, kad spėčiau į savo autobusą į Niagarą. Buvo dar viena šalta diena, oras bjaurus, bet negalėjau praleisti progos pamatyti žymiausius ir vienus gražiausių krioklių pasaulyje. Taigi mes išvažiavome į greitkelį ir pajudėjome palei Ontario ežerą į vieną iš pagrindinių vynų regionų Kanadoje. Į ekskursiją įėjo ir sustojimas viename vyno gamintojo ūkyje ir vynų ragavimas. Kai kurie jų buvo tikrai labai skanūs. Paskutinis vynas, kurį ragavome vadinosi Ledo vynu, jis ypatingas tos teritorijos vynas ir tikrai kažkas tokio, ko neteko ragauti niekada anksčiau. Mums davė jo paragauti labai nedaug, nes jis labai brangus. Tai labai saldus desertinis vynas, taigi jo daug neišgersi, bet jis tikrai geras...
Vynas įgauna saldų skonį, nes gaminamas iš vynuogių, kurios nuskinamos, kai temperatūra nukrinta iki neigiamos, nemažiau -8 laipsnių, štai todėl ši pasaulio vieta yra ideali gaminti Ledo vyną ir kitus tradicinius vynus. Vynininkas papasakojo, kad netoliese yra kita vyninė, kur yra likę 8 buteliai vyno iš partijos, iš kurios prieš kelis metus vyną pirko karalienė. Buteliai (dvigubai mažesni už įprastus vyno butelius) iš pradžių buvo pardavinėjami po maždaug $500, bet po to, kai vyno įsigijo karalienė, jis tapo žinomas kaip karališkas vynas ir paskutiniai 8 buteliai parduodami po $250 tūkst. kiekvienas. Tai yra $2 milijonai už 8 butelius vyno. Manau, neblogas pelnas...
Iš vyno ragavimo nuvažiavome tiesiai prie krioklių. Trūksta žodžių... Pakerėjo. Gal jie ir nėra didžiausi pasaulyje, gal ir ne patys gražiausi, bet patikėkit manim, net išsižiojau pamatęs... Kerintis vaizdas – galybė krentančio vandens (o buvome tuo periodu, kai vandens tėkmė skaitosi maža). Sunku įsivaizduoti, kaip kažkas galėtų išgyventi tokią jėgą, bet išgyvenusių yra – vienas berniukas, kuris liko gyvas dėl gelbėjimosi liemenės, arba vaikinas, kuris bandė nusižudyti. Prie gražaus vaizdo prisidėjo ir storas ledas, dengiantis viską aplink, net medžius.
Niekada nemačiau nieko panašaus. Tą apsiniaukusią dieną vaizdas buvo gana niūrus, bet buvo maloniau apsilankyti čia žiemą, kai aplink beveik nieko nėra, nei vasarą, kuomet aplink nebūtų to nuostabaus ledo ir vieta būtų apgulta turistų. Vienintelis blogas dalykas kalbant apie šiuos krioklius yra tas, kad tai tapo viena iš labiausiai turistų lankomų vietų. Taigi miestai prie Niagaros krioklių tiek Amerikos, tiek Kanados upės pusėse tapo neskoningomis turistinėmis vietomis su didžiuliais viešbučiais, kazino, apžvalgos bokštais ir pan. Kažkaip neteisinga matyti visą šitą beskonybę šalia šio nuostabaus gamtos šedevro. Bet kai esi ten kaip turistas, kas tada? Taigi aukštyn į Skylon bokštą... Turiu pripažinti, kad vaizdas iš ten tikrai buvo nuostabus. Iš ten matai krioklius tiek iš Amerikos pusės, tiek iš daug įspūdingesnės Kanados pusės.
Po poros valandų prie krioklių grįžome į autobusą ir važiavome palei Niagaros tarpeklį į mažą Niagaros miestelį prie ežero. Pakeliui sustojome pasižiūrėti didžiulių sūkurių, esančių ten kur upė pasisuka 90 laipsniu kampu. Atvykome į Niagaros miestelį, kuris yra vienas gražiausių ir „amerikietiškiausių“ miestelių, kokius teko matyti.
Tai buvo viena pirmųjų Kanados sostinių, vėliau 19 a. jis buvo sunaikintas per karą. Dabar miestelis griežtai saugomas siekiant išlaikyti jo autentiškumą (jokių greito maisto restoranų ir pan.) ir tai puikiai sekasi – miestelis išlaikęs didžiąją dalį savo senosios išvaizdos ir žavesio. Kadangi buvo Kalėdų sezonas, mieste buvo prikabinėta gražių dekoracijų, o ant gatvės žibintų buvo prikabintos kolonėlės, iš kurių skambėjo kalėdinės dainos. Ir snigo.
Šiek tiek pabuvę Niagaroje grįžome į Torontą ir paskutinį savo vakarą Kanadoje aš praleidau vėl apžiūrinėdamas miesto gatves, o kitą rytą išskridau iš šalies.